2010 m. spalio 30 d., šeštadienis

Upėtakis keptas druskoje

Tai mano senas noras/iššūkis/priešas ir vilioklis. Nuo to karto kai pirmą kartą restorane gavau druskoje koeptos žuvies ir kai padavėjas prie mano akių atidarė druskos lukštą ir išmėsinėjo du gražius žuvies filė gabaliukus aš įsimylėjau šį patiekalą. Na ne jo skonį, bet pačią idėją... Tada man tai atrodė kulinarijos šedevras ir beveik neįveikiamas virtuvės šefo kurinys. Taip ir gimė bei ilgainiui augo troškimas pakartoti tą patį – iškepti žuvį druskoje. Kai pradėjau domėtis pačiu patiekalu, apie šią svajonę pasakoti aplinkinimas – sužinojau, kad tai labai paprasta. „Paprasta“? Kaip tai gali būti paprasta?!? Tai skamba kaip šventvagystė... Skambėjo... O šiandien galiu patvirtinti – taip, daug magijos ir ritualų, bet kulinarine prasme „PAPRASTA“. Nuotraukos atrodo puikiai, daug žadančiai. Žuvis irgi gaunasi labai labai puiki. Tačiau valgydami šią žuvį svarstėmę, o jei tiesiog viską padaryti kaip lieptą, išskrosti, prikimšti, tačiau kepti be druskos... labai kitaip gautūsi? Žinoma! Žuvis juk kepdama išdžiūtų, bet jei ją įvilkti į foliją? Kaip tada? „Na ką jūs, ponai!“ pasakytų tūlas ir žinoma būtų teisus, tačiau tačiau... paskrudinus upėtakius ir dar juos pačirškinus manau, kad gautumę tą patį skonį...

O dabar viskas iš eilės:
-          Pradėkime nuo žuvies skutimo ir dorojimo, rekomenduoju išdorotą žuvį palikti kriauklėje, nes jos dar ilgai kraujuoja ir leidžia kitokius skysčius.
-          Orkaitę reikėtų įkaitinti iki 220o Celsijų
-          Susmulkinkite žoleles bei pasipjaustykime citriną
-          Aš druską subėriau į didelį dubenį, pritarkavau citrinor ir apelsino žieveles, įmušiau kiaušinius ir pradėjau minkyti, kol gaunasi toks druskos molis
-          Toliau išvis paprasta: išsikloji pusę druskos kepimo skardoje, kempši žolelias ir citriną į upėtakio pilvą ir guldai ant druskos
-          Kai žuvys jau ilsisi ant skardos ir druskos, likusia druska jas įmūrijam.
-          Šaunam į orkaitę
-          Kantriai laukiam kokias 30-40min, aš tuo tarpu rekomenduoju pradėti gurkšnoti vyną, ruošti gumurį ir šeimą vakarienei
-          Traukiam kepinį iš orkaitės, suburiam didžiulį žiūrovų būrų (kuo daugiau, tuo geriau) ir pradedam skaip skulptorius pamažele numušinėti iškepusią druską nuo žuvies.
Aš kepiau pagal knygą (net įdėjau nuotrauką), tačiau pilnas Googlas vienokių ar kitokių variantų ir visi daugiau mažiau vienodi.
IKI











2010 m. spalio 25 d., pirmadienis

Kepta višta su „navarotais“


Na pagaliau pirmas „blogpostas“ į temą. Apie tai kam ir buvo sukurtas blogas – kaip ir ką kaminu.
Šio savaitgali užduotis atrodė labai prarasta: kepsim vištą. Su „navarotais“, nes prie vištos dar teks pasikepti daržoves, pasiruošti sunkos ir duonos padažus. Norintiems pakartoti, žemiau pateiksiu receptus, originalias instrukcijas (su savo komentarais) bei keletą foto, tiems, kas mėgsta save kankinti žiūrinėdami maisti ir gaminimo foto.

Visaip galvojau kaip čia rašyti ir kaip čia pasakoti, kad aš šauniai plušau ir pagaminau skanią vištą su visais „navarotais“, bet iš tiesų tai gavosi blogai. Na ne taip blogai, kad reikėtų visas pastangas perduoti ichtiandrams, bet nesigavo kaip buvo užmanyta. Praleidus virtuvėje 3val. Galiu konstatuoti, kad višta iškepė neblogai, tačiau daug skanumo nuploviau liedamas vandeniu (kol kepė), o ne skysčiu iš skardos. Citrinos skonio vištoje beveik nesijautė (gal irgi nuploviau)... Kadangi smagiai laiščiau, tai ir po višta esančios daržovės tapo vandeninkos ir troškinosi, o nekepė ir nesukepė į „skanumėlį su vištienos taukais“. Sunkos padažas patapo tiesiog trintų daržovių koše (baisiai skania, bet vistiek koše, o ne padažu). Duonos padažas (toks baltas) mano manymu visai nereikalingas, puikiai patiekalas gautųsi ir be jo. Keptos daržovės gavosi pusė velnio, tik jų buvo kokius 2 daugiau nei reikia, o ir kepti turėjo kol smagiai apskrus, bet praleidus virtuvėje 3val ir laukiam paitekalo, kas gi dar tiek iškentės?!?...

Turintiems kantrybės skaityti toliau, judėkim palaipsniui

Pirma stadija: produktų paieška
Višta. Nors višta „paprasta“, tačiau nesinorėjo iškepti prastos vištos, o ir hormonų pagrindu užaugę broileriai nekelia nei sveikatos nei apetito susižavėjimo. Taigis, šiuo metu pas įvairius ūkininkus ir įvairius ūkininkų turgelius galima įsigyti tik augalinės kilmės maistu maitintas vištas, galima įsigyti laisvai augintas vištas ir net jų kainos įkandamos. Mes rinkomės „gurmans“ IKI, teko patikėti ką rašo ant įpakavimo, o ir riebaliuko šiuolaikiniam žmogui stipriai per daug visiškai „kaimiškose“ vištose.

Pastarnokai. O kas jie tokie? Aš pavyzdžiui tokius buvau girdėjęs, bet nei matęs nei ragavęs. Tai vat prekybos centruose net neiškokite, nėra. O pas vieną-kitą ūkininką būna. Pastarnokai mūsų žemėje užauga dviejų formų: kaip morkos (šiuos ir pirkite) arba kaip daug siamo morkų J. Skonis turbūt toks pats, bet kas gi juos nuskus?

Žalumynai. Čiobrelis, šalavijas, rozmarinas, lauro lapas. BĖDA. VISIŠKA BĖDA. Rozmarinai ačiū mano mylimai žmonai, auga ant palangės, tačiau čiobrelių paskutinė vazonėlį Vilniuje aptikau, tik pas vieną močiutę turgelyje. Šalavijus teko pirkti arbatos skyriuje, ir nutraukti ilgą ir graudžią istoriją apie šalavijų lapų arbatos naudą organizmui pareiškus, kad „aš tai juos kepsiu su višta“. Jums reikėjo matyti pardavėjos akis... Šalavijus?
!? Kepti?!?

Antra stadija. Kova su višta ir selminelioze. Čia viskas paprasta (man taip atrodo). Čiumpu vištą, „išmuiluoju“ alyvuogių aliejumi, iš teplioju pipirais ir druska. Cha cha cha, nieko negalima liesti rankomis, kuriomis lietei žalią vištą. O tai kaip viską čia padaryti? Kaip paimti aliejaus buteliuką? Kaip pasemti druskos? Papipirinti vištytę? Žinot, gaunasi toks pajacų akrobatų pasirodymas su keiksmais, vištuotais, aliejuotais, pipiruotais ir druskuotais įrankiais, stalviršiais dar galais žino kuo.

Trečia stadija. Višta iškeliauja į orkaitę ir mane užpuola dvasinė ramybė – dabar 1val ir 20min ramybės, vybni gurkšnojimo, ramių pokalbių su šeima ir svečiais... Va gi, o kitas recepto sakinys skamba taip: „kol višta kepa, pats laikas imtis daržovių ruošimo“ man tai = “čiumpi skustuką tinginio paltie ir puoli skusti bulves, morkas ir pastarnokus ir greitai, greitai!!!“

Ketvirta stadija. Ir čia prasidėjo.... visai kaip viename anekdote apie atvykusį Paručiką Rževskį. Bulvytes ir morkites pavirkite, pastarnokų nepervirkite! Dėkite juos į puodą tik pačioje pabaigoje, viską nugarinkite, bulves ir sukrėskite, gražiai paskleiskite kepimo skardoje, aliejaus! Aliejaus daugiau, česnako paspauskite ir į orkaitę, kokiai valandai
J. O višta tai jau iškepusi ir ištraukta. Kas turi tiek kantrybės laukti dar visą valandą?

Penkta stadija. „Sunkos padažas“. Na čia tai kapituliuoju ir kompetetingai pareiškiu, kad reikia dar dirbti ir dirbti, kol gausis taip kaip reikia. Tai kas turėtų būtų skaniai sukepę po vištos, tai man gavosi daržovių sriuba. Kai daržovių sriubą dar atskiečiau sultiniu (kurio reikia pagal receptą) – gavosi skystas sriubos srėbalas, tada bandėm šį reikalą galbėti ir visą skysti nupilti į atskirą puodą, o likusias daržoves sutrinti į košę. Va čia ir kilo mintis, kad visą šį vargą su „sunkos padažu“ reikia baigti – košė kuri gavosi labai nebloga... ją ir pasitiekėm prie vištos.

Taigis, po 3val ir sunkaus darbo ir stikliuko „žalių devynerių“ ir kelių taurių vyno „belaukiant vištos“ sėdom prie stalo. Čia atpildas už perdidelį pasitikėjimą savimi. Nemoki, tai ir neapsimesk, kad esi kulinaras su didžiąją „S“ gale, neapsiimk šimto darbų veinu metu, kol kiekvienas darbas reikalauja dėmesio irkoncentracijos, kol net daržovių pjaustyvas reikalauja dėmesio... Prie vištos mes dar grįšime, oj aš jai dar parodysiu. Tik ne iškarto, reikia ją prisijaukinti, permąstyti, pergalvoti ir kibti iš naujo.

Kito savaitgalio tema – Upėtakis! Dar nežinau kaip tiksliai, labai norėčiau druskoje, bet kalbama, kad druskoje reikėtų kepti kitokią žuvį, tai gal tada tešloje, o gal dar visai kitoniškai...

IKI

P.S. Nuorodos į receptus:














2010 m. spalio 21 d., ketvirtadienis

Apie ekologiją,ūkininkus, prekybcentrius, mokesčius ir k.t.


Tik nereikia gąsdintis – tikrai nerašysiu kas dieną blogo. Mano planas beveik kiekvieną savaitgalį ką nors kito bandyti gaminti ir įspūdžiais dalintis su jumis. Su kai kuriais ragauti ir įspūdžiais dalintis čia J. Va, pavyzdžiui Julija jau viešai užsirašė – ir puiku, planuosim, organizuosim, degustuosim, bendrausim, aptarinėsim (būtinai visa tai su vyno taure, būtinai!)

O dabar grįžtant prie tokios sudėtingos temos. Rūpi man ji, ir nežinau kaip vertinti, todėl pasidalinsiu mintimis, gal pats prieisiu prie kokios išvados, o gal jūs padėsite.

Taigis, užeinu į prekybcentrį (bet kurį iš jų) ir ten visos „žviežios“ daržovės bei vaisiai tokie jau plastikiniai, kad ojojoj. Taip, yra retos išimtys: pavyzdžiui moliūgai labai neblogi, bet tik nuo Rugsėjo vidurio iki Spalio galo. Tada peršasi logiška išvada žygiuoti į ūkininkų turgų ir pirkti „ekologišką“, vietinio ūkininko užaugintą daržovę ar vaisių, juk ir nauda – paremi veitinį gamintoją, o ne „lupikus“ prekybininkus, kuriuos net prezidentė bando sureguliuoti (čia atskira tema, bet jau nejuokinkite manęs, prezidentė reguliuoja pieno kainas... tai jau nebeliko kitokių būtų keltis reitingams?). Bet aš asmeniškai susiduriu su keliais dideliais „BET““:
  • -          O tikrai šis ūkininkas ūkininkavo sąžiningai ir šios ūkio gėrybės ekologiškos?
  • -          O tikrai jos lietuviškos?
Ir dar vienas labai svarbus momentas – MOKESČIAI!!! O tikrai šis ūkininkas sąžiningai susimoka mokesčius? Nes mano artimūsų rate yra pensininkų (mano seneliai), kuriešiuo metu gauna sumažintas pensijas; yra darželinukas, yra mokinė, visi mes laikas nuo laiko apsilankome gydymo įstaigose (bent jau profilaktiškai). Tai ką? Kiekvieną kartą pirkdamas ekologiškas prekes iš ūkininko vagiu iš savo artimųjų?

OK ok, nebeužknisiu jūsų su tom politikimo, ekonomijom. Susitarkim taip: sekantis patiekalas kepta vištiena, šį savaitgalį. O blogpostas ir fotkės ne vėliau pirmadienio? Sutarėm? Na ir puiku.

IKI

2010 m. spalio 20 d., trečiadienis

Pradžių pradžia...


Sveika  atvykusi ar sveikas atvykęs!

Pradėkim nuo to:
  • -          Apie ką šis blogas?
Apie gaminimą. Beveik apie gaminimą, dar gal bus truputis politikos, vartojimo (antivartojimo), aktualijų apžvalga, bet nuoširdžiai tikiuosi, kad beveik viskas bus apie gaminimą...
  • -          „Gamink ir TU?“. O ką? Jei jau aš gaminu, kodėl gi negali gaminti ir tu? Susitarkime iš anksto. Aš gaminu, nes man tai pradeda patikti, rašau, nes noriu pasigirti J.
Tai va, visą sąmoningą savo gyvenimą gyvenau pas mamą arba su žmona, ir mano kulinarinis pažinimas buvo itin skurdus. Kiekvieną kartą sustojęs prie vyryklės susimąstydavau: čia kurį verdant: kiaušinius ar dešreles („sosiskės“),  reikia dėti į verdantį vandenį, o kurį dar į šaltą. Taip ir gyvenau, o po to supratau, kad labai noriu plovo, kurį man visada gamindavo močiutė ir prasidėjo. Pradžioje dirbau techniniu darbuotoju: pjausčiau svogūnus, skutau ir tarkavau morkas. Pasiekiau tokį lygį, kai „pagaminau“ plovą tiek, kad žmonai liko tik ateiti ir įberti prieskonius.

Taigis vieną dieną pasiėmiau internetą (taip taip, tą patį Googlą) ir pradėjau naršyti. Pirmas pasiekimas – tai nuėjau ir prieskonių boutique nuspirkau mišinį plovui. Taip gimė pirmas patiekalas nuo iki pilnai pagamintas mano rankomis. Toliau jau ėjosi lengviau - įsigyji kokią receptų knygą, atsiverti „Oooo, šitą noriu pagaminti“ ir pradedi gaminti... Dabar toks sąrašas jau susikaupęs nemenkas, ką noriu įveikti: noriu iškepti vištą (greičiausiai šį šeštadienį ir kepsiu), noriu išbandyti anties su perlilnėm kruopom ir porto vynu recenpą, noriu iškepti žuvį druskoje, noriu iškepti kepsnį (gal pradėsiu nuo kiaulienos)

O dar labai noriu, kad jūs skaitytumėte, pasisemtumėte minčių, kritikuotumėte, komentuotumėte, bet svarbiausia – PRADĖTUMĖTE GAMINTI!!! Susitiksime po sekančios gaminimo sesijos.

IKI