Na pagaliau pirmas „blogpostas“ į temą. Apie tai kam ir buvo sukurtas blogas – kaip ir ką kaminu.
Šio savaitgali užduotis atrodė labai prarasta: kepsim vištą. Su „navarotais“, nes prie vištos dar teks pasikepti daržoves, pasiruošti sunkos ir duonos padažus. Norintiems pakartoti, žemiau pateiksiu receptus, originalias instrukcijas (su savo komentarais) bei keletą foto, tiems, kas mėgsta save kankinti žiūrinėdami maisti ir gaminimo foto.
Visaip galvojau kaip čia rašyti ir kaip čia pasakoti, kad aš šauniai plušau ir pagaminau skanią vištą su visais „navarotais“, bet iš tiesų tai gavosi blogai. Na ne taip blogai, kad reikėtų visas pastangas perduoti ichtiandrams, bet nesigavo kaip buvo užmanyta. Praleidus virtuvėje 3val. Galiu konstatuoti, kad višta iškepė neblogai, tačiau daug skanumo nuploviau liedamas vandeniu (kol kepė), o ne skysčiu iš skardos. Citrinos skonio vištoje beveik nesijautė (gal irgi nuploviau)... Kadangi smagiai laiščiau, tai ir po višta esančios daržovės tapo vandeninkos ir troškinosi, o nekepė ir nesukepė į „skanumėlį su vištienos taukais“. Sunkos padažas patapo tiesiog trintų daržovių koše (baisiai skania, bet vistiek koše, o ne padažu). Duonos padažas (toks baltas) mano manymu visai nereikalingas, puikiai patiekalas gautųsi ir be jo. Keptos daržovės gavosi pusė velnio, tik jų buvo kokius 2 daugiau nei reikia, o ir kepti turėjo kol smagiai apskrus, bet praleidus virtuvėje 3val ir laukiam paitekalo, kas gi dar tiek iškentės?!?...
Turintiems kantrybės skaityti toliau, judėkim palaipsniui
Pirma stadija: produktų paieška
Višta. Nors višta „paprasta“, tačiau nesinorėjo iškepti prastos vištos, o ir hormonų pagrindu užaugę broileriai nekelia nei sveikatos nei apetito susižavėjimo. Taigis, šiuo metu pas įvairius ūkininkus ir įvairius ūkininkų turgelius galima įsigyti tik augalinės kilmės maistu maitintas vištas, galima įsigyti laisvai augintas vištas ir net jų kainos įkandamos. Mes rinkomės „gurmans“ IKI, teko patikėti ką rašo ant įpakavimo, o ir riebaliuko šiuolaikiniam žmogui stipriai per daug visiškai „kaimiškose“ vištose.
Pastarnokai. O kas jie tokie? Aš pavyzdžiui tokius buvau girdėjęs, bet nei matęs nei ragavęs. Tai vat prekybos centruose net neiškokite, nėra. O pas vieną-kitą ūkininką būna. Pastarnokai mūsų žemėje užauga dviejų formų: kaip morkos (šiuos ir pirkite) arba kaip daug siamo morkų J. Skonis turbūt toks pats, bet kas gi juos nuskus?
Žalumynai. Čiobrelis, šalavijas, rozmarinas, lauro lapas. BĖDA. VISIŠKA BĖDA. Rozmarinai ačiū mano mylimai žmonai, auga ant palangės, tačiau čiobrelių paskutinė vazonėlį Vilniuje aptikau, tik pas vieną močiutę turgelyje. Šalavijus teko pirkti arbatos skyriuje, ir nutraukti ilgą ir graudžią istoriją apie šalavijų lapų arbatos naudą organizmui pareiškus, kad „aš tai juos kepsiu su višta“. Jums reikėjo matyti pardavėjos akis... Šalavijus?!? Kepti?!?
Antra stadija. Kova su višta ir selminelioze. Čia viskas paprasta (man taip atrodo). Čiumpu vištą, „išmuiluoju“ alyvuogių aliejumi, iš teplioju pipirais ir druska. Cha cha cha, nieko negalima liesti rankomis, kuriomis lietei žalią vištą. O tai kaip viską čia padaryti? Kaip paimti aliejaus buteliuką? Kaip pasemti druskos? Papipirinti vištytę? Žinot, gaunasi toks pajacų akrobatų pasirodymas su keiksmais, vištuotais, aliejuotais, pipiruotais ir druskuotais įrankiais, stalviršiais dar galais žino kuo.
Trečia stadija. Višta iškeliauja į orkaitę ir mane užpuola dvasinė ramybė – dabar 1val ir 20min ramybės, vybni gurkšnojimo, ramių pokalbių su šeima ir svečiais... Va gi, o kitas recepto sakinys skamba taip: „kol višta kepa, pats laikas imtis daržovių ruošimo“ man tai = “čiumpi skustuką tinginio paltie ir puoli skusti bulves, morkas ir pastarnokus ir greitai, greitai!!!“
Ketvirta stadija. Ir čia prasidėjo.... visai kaip viename anekdote apie atvykusį Paručiką Rževskį. Bulvytes ir morkites pavirkite, pastarnokų nepervirkite! Dėkite juos į puodą tik pačioje pabaigoje, viską nugarinkite, bulves ir sukrėskite, gražiai paskleiskite kepimo skardoje, aliejaus! Aliejaus daugiau, česnako paspauskite ir į orkaitę, kokiai valandai J. O višta tai jau iškepusi ir ištraukta. Kas turi tiek kantrybės laukti dar visą valandą?
Penkta stadija. „Sunkos padažas“. Na čia tai kapituliuoju ir kompetetingai pareiškiu, kad reikia dar dirbti ir dirbti, kol gausis taip kaip reikia. Tai kas turėtų būtų skaniai sukepę po vištos, tai man gavosi daržovių sriuba. Kai daržovių sriubą dar atskiečiau sultiniu (kurio reikia pagal receptą) – gavosi skystas sriubos srėbalas, tada bandėm šį reikalą galbėti ir visą skysti nupilti į atskirą puodą, o likusias daržoves sutrinti į košę. Va čia ir kilo mintis, kad visą šį vargą su „sunkos padažu“ reikia baigti – košė kuri gavosi labai nebloga... ją ir pasitiekėm prie vištos.
Taigis, po 3val ir sunkaus darbo ir stikliuko „žalių devynerių“ ir kelių taurių vyno „belaukiant vištos“ sėdom prie stalo. Čia atpildas už perdidelį pasitikėjimą savimi. Nemoki, tai ir neapsimesk, kad esi kulinaras su didžiąją „S“ gale, neapsiimk šimto darbų veinu metu, kol kiekvienas darbas reikalauja dėmesio irkoncentracijos, kol net daržovių pjaustyvas reikalauja dėmesio... Prie vištos mes dar grįšime, oj aš jai dar parodysiu. Tik ne iškarto, reikia ją prisijaukinti, permąstyti, pergalvoti ir kibti iš naujo.
Kito savaitgalio tema – Upėtakis! Dar nežinau kaip tiksliai, labai norėčiau druskoje, bet kalbama, kad druskoje reikėtų kepti kitokią žuvį, tai gal tada tešloje, o gal dar visai kitoniškai...
IKI
P.S. Nuorodos į receptus:
