Čenachai (ченахи) - Vilnietiškai

Čenachus aš visada prisimenu tik su meile. Tai toks patiekalas, kuris užimdavo ir laiką ir kvapą visai sekamdienio dienai ir dar būdamas vaikas aš kas 5 minutes lakstydavau į virtuvę ir klausdavau – kada jau bus galima valgyti? Tai išbandymas ne iš lengvųjų – kvapas pasklinda po visus namus, o ir patys indeliai intriguoja vaikišką vaizduotę, o laukti tai reikia – orkaitėje 2val.

Vat ir pagalvojau, lauke atlydis, šlapia, kalėdinė dvasia išsisėmusi – reikia kažko tokio. O tas kažkas „tokio“ puikiausiai tinka ČENACHAI. 

Baisiai parūpo, kas čia per patiekalas ir iš kur jis kilęs, nes aš jį žinau kaip „sovietinį“ ir turbūt visose buvosios „СССР“ respublikose jis dabar gaminamas. O čenachai, tai gruzinų virtuvės patiekalas, kildinamas ne anksčiau kaip nuo XVI a. Kadangi įeina bulvės, tai niekaip jis negalėjo atsirasti anksčiau nei Kolumbas parvežė bulves iš Amerikos.

Receptų yra įvairiausių, teko sutikti net „vakarų ukrainos „ receptų. Beata va siūlo gaminti čenachus su kiaulienos šonkauliukais ir obuoliais (išbandžiau šį receptą dar pernai). Tačiau šis receptas labai lengvai pasiduoda improvizacijai ir puikiai tinka talpinti į skiltį: „sumetu į puodelius viską ką turiu ir toliau nieko nedarau tik žiūriu ir kenčiu“.

Manoji improvizacija:

• 1kg kiaulienos (sprandinės)

• 1kg bulvių

• 1kg morkų

• 1,5 saldžiosios paprikos

• Česnako (aš kažkur įdėjau po vieną skiltelę puodeliui)

Viską susmulkinam kubelilais, klojam nuo mėsos, tada bulves, morkas, papriką, žesnakus ir vėl bulves. NEPERSISTENKITE su vandeniu – jo reikia tik tiek, kad pasimatytų, o ne apsemtų daržoves.

O tada labai paprasta – į orkaitę 230^oC 2val.

Patiekti: labai tinka patiekti su grietine, pomidorų pasta, gal truputis garstyčių...

O jums siunčiu nuorodą į receptą, kuris gali drąsiai vadintis „originalus“ ir kurį aš pats būtinai išbandysiu

Skanaus ir IKI!

Oj koks smagumas traukti iš "podėlio" į laikraščius susuktus puodelius - juk tuoj tuoj pasklis puikus kvapas

Puodeliai "prkimšti" ir pasiruošę keliauti į orkaitę

Ajajaji kaip buvo skanu... - šį syki tiko ir mums ir vaikams

Vištiena Korma – arba pirmas Indiškos virtuvės bandymas

Indiški patiekalai gaminasi „paprastai“ arba „ne taip paprastai“. Na bent jau man taip atrodė iki tol, kol ryžausi ir aš prisiliesti ir išmėginti ką nors iš curry patiekalų. Dar reikia paminėti tą svarbų faktą, kad aš esu vienas iš būrų lietuvių, kuris dar visai neseniai galvojo, kad curry auga ant medžių. Tai vat, įsivaizduokite, tik ką suvoki, kad curry tai visai ne žolelė ar koks kitas prieskonius, o tik prieskonių mišinys ir staiga puoli gaminti Indiškai. Sunku. Sunku pagalvoti, o ne gaminti :).
 

Tai va, skaitom receptą:  „... tada įpilam Korma tyrės (arba galima pasigaminti pagal mano (J. Oliver) receptą“. Aha, pilam tyrės... kažkaip prieš visą gaminimo filosofiją. Juk gaminam dėl to, kad nereikėtų pilti tyrės? Juk tada galima receptą būtų užrašyti ir paprasčiau: „nusiperkam mano receptu pagamintos ir užšaldytos vištienos korma ir pasišildome mikrobangų krosnelėje 1-2min.“. Taigis, susirašiau visus prieskonius ir ingridientus ir į kelionę. Prisipažinsiu, daugelis tų ingridientų man buvo naujiena, o dar labai didelė naujiena, kad visko gavau :). Va jums ir prašau, va jums ir Lietuva=provincija, taigis, kad ne provincija – turim pasirodo visko ko reikia :).

Prisipažinimas. Žinot, tas Korma tyrės receptas neatrodo labai paprastas, tai aš dar nusipirkau ir „gatavos“ tyrės... Kaltas. Žinau. Bet virtuvėje jaučiausi daug ramiau – nesigaus, tai nesigaus, pridėsim pirktinės ir vistiek galėsim valgyti.

Tyrė Korma. Na žinokit visai veltui pergyvenau. Paskrudinam kalendros sėklytes ir kmynus. Mūsų namuose kmynai nėra pageidautini, tai aš juos pakeičiau į kumyną (laukinis Indiškas kmynas). Gavosi puikiai. Tai dabar ir galvoju – ar čia aš taip gerai sugalvojau, ar knygoje netiksliai išversta ir ten ir turėta galvoje kumynas (sėklos). Žodžiu paskrudusius ir ypač užkvipusius prieskonius į prieskonių grūstuvę, po poros minučių jau turim tokį gerulį mišinį. O tada labai paprasta – visas daržoves ir likusius prieskonius pagal receptą sumetam į virtuvinį kombainą ir sumalam iki košės. Mano masė niekaip, nei spalva, nei konsistencija, nepriminė tų šaunių paveiksliukų iš knygos.  Tokiu momentu labai susimąstai apie tai, kad gal vis tik verta išsitraukti pirktinę tyrę ir dar gelbėti reikalą... :). Tai vat mano patarimas jums – aš nežinau ko jie ten prideda ir kaip po to photoshop‘ina, bet geras ir skanus reikalas yra geras ir skanus reikalas – jis nebūtinau bus fotogeniškas.

Vištiena Korma. Čia tai visai paprasta. Tik aš naudojau vištų kulšelių mėsą, tai jai reikia daugiau laiko. Todėl prieš pradedant gaminti rekomenduojama kulšelių mėsą pakepti. O toliau sumeti sumeti viską į troškintuvą ir mėgaujiesi kvapais ir būsimu skoniu.

Aštrumas. Su tuo aštrumu tai vieni juokai išėjo. Vaikai aštriai nevalgo, tai aš visur vengiau aštrių prieskonių (aštrių čili pipirų) kaip galėjau. Neapsiėjau tik be Kajeno ir Imbiero. Na galvojau, bus neaštru ir vaikai valgys. Kai ragavau kas čia gaunasi virimo-troškinimo metu – tai galvojau „bus ragas, mes su Sigita dar šiaip ne taip sukimšime, o vat vaikams niekaip“. O kai pasigamino ir patiekiau ant stalo, tai visai ir neaštru beliko, o vaikai vistiek atsisakė valgyti... Suprask tu juos... Tai kitą syki gaminsiu jau visai indiškai :). Hot hot hot.

Beja, ir vėl pavyko nufotografuoti patį patiekalą ir paserviruotą stalą, kol alkani vilkai neprišoko ir nesumaumojo visko :). Tai pasigrožėkite.

Skanaus ir IKI!

Skrunda kelendros ir kumyno sėklos

paskrudusios sėklytės jau pavirto įprastu "prieskonių mišiniu"

Va taip man gavosi tyrė "Korma"

Būsimi patiekalo ingridientai: svogūnai, malti migdolai, tyrė "korma", smulkintas imbieras ir šviežius kalendros stiebai

... gražiai burbuliuoja...

Vištiena Korma, papuošta ir paruošta patiekti

Vieštienos troškinys arba foto sesija

Vieno iš susiėjimų su draugais metu, Gediminas priėjo ir pasakė, kad „reikėtų kada nufotkinti tavo gaminimo sesiją, būtų labai įdomu“. Nuo savęs pridėsiu, kad įdomumas abipusis, nes jau N (kai sąlyga N>K) metų Gediminas rimtai žiūri į foto hobį: įranga, eksperimentai, kursai ir t.t. Tai, va – „reiktų kada nufotografuoti kaip tu gamini“. Užskaitau. Tai labai elegantiškas būdas pasakyti: „Seni, o tu manęs nepamiršai pakviesti į savo kulinarinius paklydimus“. Ir kas belieka, tik išraudus iš gėdos veblenti „žinoma, kažkaip užmiršau, bet tu priminei ir iškarto kviečiu“.

Tai šis blogpostas išsiskirs savo nuotraukų grožiu ir kokybe. Nuoširdžiai ačiū Gediminui už tai. Dar šis blogpostas vėluoja kažkur mėnesiuką – juk nei vienas save gerbiantis fotomenininkas nepuls jums duoti nuotraukų iškarto. Pradžioje jas reikia peržiūrėti, atrinkti. O koks save gerbiantis fotomenininkas puls peržiūrinėti nuotraukas iškarto po vakarienės? Taip. Joks. Reiki tam reikalui subręsti, sunokti, susikaupti. Patirti tam tikrą nuotaikos būseną, kad galėtum tinkamai įvertinti tai ką pats pripyškinai ir išrinkti tik akimirkas vertas dėmesio.

Kada jums prasideda maisto ruošimas? Man jis prasideda nuo galvojimo ką gi aš tokio gaminsiu šį savaitgalį. Planuoji, skaitinėji receptus, išsirenki, tada pradedi ieškoti ir susipirkti produktus. Taip gaminimo malonumas man išsitęsia praktiškai iki savaitės, todėl fiziškas pjaustym, ruošimas ir troškinimas tik paskutinieji akordai, o ne visas išbaigtas procesas. Taip buvo ir šį sykį – savaitgaliui atvyksta Gediminas, Fausta ir Vėjas į svečius, o ką tokio patiekus, kad būtų netradiciška, įdomu, tačiau valgoma mėnesio kūdikio tėvams? Ir rezultatas pasisiūlė pats savaime – kalakuto šlaunelių troškinys su tešlos apklotu.

Tai toks labai angliškas Oliveriškas troškinys, kaip pagrindinė masė gaunasi trišta ir dar pagardinta tešlos paklotu. Dar prieš tai aš bandžiau šios serijos troškinį iš jautienos su Guiness alumi ir patiektas buvo su tešlos kukuliais (tokiais beveik čekiškais kniedlikais), nu labai neblogai.

Skanaus ir mėgaukitės fotkėmis

Iki!

Creme Brulee (Crème brûlée)

Buvo mano gyvenime toks etapas, kai įvairias vietas (pavadinkime restoranais ir geromis kavinėmis) aš skirsčiau yra geras ir blogas pagal tai ar jie turi ar neturi creme brulee. Tada man atrodė, kad sukurti creme brulee yra .. na kažkas tokio.... na, nepaprasto.  Taigis, vaikščiojau Vilniuje ir užsienyje ir visur tikrinau, ar yra creme brulee, o jam esant, iškarto užsisakydavau su puodeliu espresso kavos... Mhmmmm.....

Na tai va. Dabar darau tą patį, visur kur tiekia creme brulee – jį užsakau, tik jau visai kitais tikslais – lyginu su tuo ką man pavykstą pagaminit. Ir žinot ką? Ogi mano geresnis :). Ne, nu rimtai – skaniau ir tiek :).

Recepto nepasakosiu. Receptų šimtai. Pavyzdžiui aš gaminu, pagal šį.  Pasakysiu tik tiek - ingridientai paprasti, lengvai gaunami, nebrangūs. Gaminimas kiek keblesnis, bet įveikiamas. Rezultatas puikus ir intriguojantis. Koks svečias atsisakys paskanauti indeliu creme brulee?

Na, gali tekti investuoti šiektiek į įrangą, bet tikrai ne milijoną:

1. 1.       Keramikiniai puodeliai kepimui. Pirmais kartais mes kuo puikiausiai kepėm creme brulee arbatos puodeliuose (na tokia vidutinio dydžio). Atrodė labai jaukiai ir kažkaip „home made“. Man patiko. Ilgainiui sužvejojome JYSK‘e gera kaina visą kalną indelių.

1. 2.       Kepėjų fakelas cukrui karamelizuoti. Galima pirkti už x00Lt specialų virėjišką, o galima už 30Lt „skonis ir kvapas“ nusipirkti dujinį žiebtuvėlį. Veikia kuo puikiausiai

1. 3.       Šviežios vanilės ankštys. Prieš metus tai buvo nelengva, bet jau tada „Marks & Spencer“ ištiesdavo pagalbos ranką ir siūlė 2 vaniles ankštis po 12lt. O dabar vanilės ankščių galima įsigyti, kad ir VCUP prieskonių „boutique“ – 4,5Lt/vnt.

Išsikepi creme brulee iš vakaro, o patiekus kavą efektingai pakepini cukrų ant viršaus, ir duoti vaišintis. Pas mus visada kyla malonus ažiotažas. Smalsuoliai apstoja stalą ratu ir stebi, vaikai lupa tik ką paruoštą desertą iš rankų ir nešasi kaip brangų turtą. Drąsesni svečiai prašosi patys užsikepti cukrų. Žodžiu veiklos ir veiksmo ir skonio ir gerų emocijų visiems daug.

Keletas sukauptų įžvalgų:

• -          Vanilės per daug nebūna. Aš drąsiai pridedu kokią papildomą ankštį.

• -          Nuotraukose matomiems indeliams užpildyti darau 2-bą porciją.

• -          Iškepto creme brulee nekiškite iškarto į šaldytuvą ar balkoną. Leiskite atvėsti iki kambario temperatūros ramiai. Tikrai labai padeda skoniui ir struktūrai.

Skanaus.

Plovas Vilnietiškai

Plovas man toks patiekalas, kurį turbūt galėčiau valgyti ir valgyti ir labai negreitai atsibostų. Mes jį ir valgom su šeima – daug rečiau nei norėčiau aš ir daug dažniau nei norėtų Sigita.

Plovas, mane lydėjo nuo pat vaikystės. Prisimenu, kai būdavo plovo sekamdienis, tai močiutė visą dieną plušėdavo virtuvėje ir tada didžiulį aliuminio puodą pašaudavo į orkaitę ir belikdavo tik laukti. Vaikui laukimas tai pragaras. Valgyti niekas neduoda nes “tuoj bus plovas”, namai pilni puikaus skonio, pilvas prilipęs prie stuburo, o valgyti “jau tuoj tuoj”. Gal todėl ir išliko tokie puikūs, netgi mistiški  prisiminimai.

Vat troškimas valgyti plovą ir paskatino mane pradėti kuistis virtuvėje. Pradžioje tai buvo tik pagalba Sigitai, kad ji sutiktų pagaminti plovą. Aš turėdavau jai daug kur padėti: pradžioje nuskusti ir sutarkuoti morkas, vėliau gaudavau nulupti ir supjaustyti svogūnus. Kopiant virtuvės “karjeros” laiptais vėliau gaudavau vis sudėtingesnias užduotis: supjaustyti mėsą, pakepti mėsą, suversti troškintuvo turinį į troškinimo puodą. Taip vieną dieną plovą padariau pats, nuo pradžios iki galo.

Užtruksite maždaug 1val ruošdamiesi dar 1val orkaitėje. Mes netgi išbandėme tokį šposą. Pasiruošeme plovo puodą, įkišom į orkaitę ir pasakėm kad plovo norėsime tokią tai valandą. Dabartinės orkaitės taip moka, pasakai, kad namo grįši 6, o troškintis turi 1val ir ji kuo pareigingiausiai 5:00 įsijungia, o tu žengi per slenksti, traukis į plaučius puikiausią aromatą ir girti išsvajotą “Pavlovo” varpelį – “dzin”, jau pasigamino.

Receptas:

1kg mėsos. Idealiausia avienos sprandinė, paprasčiausiai kiaulienos sprandinė. Mes dažniausiai pamaišome, kad ir skonio/kvapo būtų ir kaina plovo neužaugtų iki dangaus.

1kg svogūnų.

1kg morkų.

800g ryžių.

Česnako galva.

Prieskoniai (apie juos pačioje apačioje)

Paruošimas

                Pradžia. Kad viskas vyktų sklandžiai, aš pasipjaustau mėsą kubeliais (~1cmx1cm) ir svogūnus susipjaustau pusmėnuliais.

                Troškinam mėsytę. Mėsytę sumetam į troškintuvą, įspaudžiam kelias skilteles česnako, druskytės ir troškinam. Kuo didesnė dalis avienos, tuo daugiau česnako. Kai mėsa jau išsitroškino, verčiam į puodą.

                Troškinam svogūnus. Į tą patį troškintuvą, kur tik ką ištroškinom mėsą, įpilam alyvuogių aliejaus ir verčiam svogūnus ir ant lėtos ugnies (kaip indėnai baltuosius) minkštinam svogūnus. Dabar pats laikas pasiruošti morkas: nuskusti ir susmulkinti (dideli žinovai sakys, kad reikia morkas pjaustyti šiaudeliais, o „vilnietiškai“ labai tiks ir per virtuvinį kombainą perleisti). Kai svogūnai jau skaidrūs ir minkštučiai, lygiu sluoksniu uždedamt ant mėsos į puodą.

                Troškinam morkas. (Psss, čia aš jau užkaičiu orkaitę, kad įkaistų) Aliejaus stipriai daug liejam į troškintuvą ir troškinam morkas. Morkos turi būti riebios, o ir druskos negailėkite, nes jos turi labai daug saldumo. Morkos turi būti skaniai sūrios. Pajausite, kad morkos pasidarė „šlapios“, sultingos ir skanios. Tada lygiu sluoksniu išklojam ant svogūnų.

                Ryžiai. Ant morkų supilam sausus ryžius, vėlgi lygiu sluoksniu. Dar prikaišau česnako skiltelių (na tarkim kokias 6-7). Ir palengva pripilu vandens. Vanduo turi maždaug per du pirštus dengti ryžius, bet jokiais būdais nesumakaluoti mūsų sluoksnių. Tada į vandenį suberiam prieskonius ir gerai gerai pasūdom - ryžiai sugers visą druską ir plovas gali gautis „prėskas“.

                Pats paprastumas. Orkaitė jau įkaitusi iki 200^oC. Puodas su mūsų „sumuštiniu“ sandariai uždarytas ir pašaunamas į orkaitę. Laikmatį nustatykite 1val.

                Patiekimas.  Išimkite iš orkaitės. Paragaukite ar jau geri (nekieti) ryžiai, jei kietoki, galima dar truputi pašauti į orkaitę. Paimam didelį šaukštą ir gerai visus sluoksnius permaišom, kad gautūsi vientisas patiekas. Ir kuo skubiau tiekiat ant stalo. Skanaus!!!

Keletas pamąstymų plovo tema.

1. 1.       Prieskonius siūlau pirkti prieskonių „boutique“. Yra tokie specialūs „plovui“. Tikrai yra Vilniaus VCUPe (1a. priešais Maxima kasas). 1kg mėsos plovui reikės maždaug 20g prieskonių.

1. 2.       Kai pasijusite įgudę, galite pradėti domėtis iš ko gi susidaro tas mišinys „plovui“ ir bandyti sukurti savo prieskonių puokštę iš atskirų komponentų. Barbariso uogos, maltos kalendros sėklos, maltas kumynas yra pagrindiniai prieskoniai, dar saldžios paprikos milteliai ir t.t. J.

1. 3.       Kai orkaitėje troškintas plovas pasirodys paprastas ir per paprastas, galite susirgti rimtesnio plovo liga – įsigyti specialų ketaus puodą plovo troškinimui ant laužo, pirkti tik ką paskerstą avieną, naršyti internete „tikro“ plovo receptų ir gaminimo instrukcijų.

Tiesa sakant, šioje būsenoje ir pats esu. Puodas, aviena, prieskoniai, receptai...  Plovo gaminimas yra puiki pramoga, pavyzdžiui didelei grupei draugų prie ežero vasarą. Vaikai turškiasi vandenyje, moteriškės maloniai lepinasi/deginasi ir mėgaujasi mintimi, kad pietus šiandien ruošia vyrai. O vyrai užsiėmę labai rimtais darbais: kuria laužą, kabina puodą, geria alų, postringauja apie laužą ir puodą, čirškiną aliejų, išpila aliejų. Vėl kuria laužą, vėl kabina puodą, čirškina aliejų ir avieną, kepa svogūnus, varto receptą, geria alų, vaiko vienas kitą, tai atnešti morkas, tai malkų, tai vandens, tai karšto vandens tai šalto vandens, geria alų, klausinėja aplinkinių ar kvepia, giriasi kaip bus skanu visiems, geria alų, maudosi, geria alų, stebi kuom virto plovas, kviečia visus prie stalo, tempia karštą puodą prie stalo, garsiai juokiasi, geria alų, dalina plovą, skanauja, geria alų, įsideda dar  plovo ir įsipila dar alaus. Tik kitas rytas būna ne be toks jau linksmas, kai visas suodinas ir riebaluotas tupi nuošalėje nuo maudyklės, maitini uodus ir bandai savo vakarykštę kūrybą nugramdyti nuo puodo šonų. O puodas juk ketaus, jokio muilo ir juo labiau jokių „fėjų ekstrakto“ naudoti išvies negalima. Tik lietuviško ežero vanduo ir lietuviško ežero smėlis.

Pollo alla Cacciatora

Arba vištiena pagal medžiotojus - itališkai

Šiandien tokia nuotaika – rašysiu daug, o jūs jau žiūrėkit, kaip jums gausis. Skaitykit. Neskaitykit. Skaitykit gabalais ar per kelias dienas – jau kaip kam norisi.

Lyrinis įvadas. Tai puikus receptas, kai norisi kažkokio mažiau įprasto skonio, o dar tai puikus patiekalas, kai reikia pavaišinti daugiau nei dvejus svečius. Šis savaitgalis kaip tik toks ir išpuolė, todėl ilgai svarsčiau ką čia tokio pagaminus, kad užtektų, kad būtų įdomu ir kad sutalpinčiau į savo indus ir orkaites (juk neturiu restorano su didžiuliais puodais, eilėmis orkaičių ir t.t.). Vienas iš tokių bandymų vyko ir praeitą šeštadienį, todėl norėjau išlaikyti intrigą ir negalėjau „bloginti“ – labai atsiprašau, bet pažadu patiekąlą pakartoti ir paviešinti.

Man asmeniškai „Pollo alla Cacciatora“ dar yra ir pirmas visiškai savarankiškai paruoštas patiekalas. Prisimenu kaip prieš metus Sigitai dovanojau Oliverio receptų knygą „Mano Italija“ ir nusprendžiau, kad būtų labai gražu ne tik sausą knygą padovanoti, bet kartu ją iliustruoti ir pagamintu patiekalu. Tai, vat toks žalias žalias virtuvės svečias, nei sykio savarankiškai nieko negaminęs (net kai gamindavau plovą, visada šalimais sukiodavosi Sigita ir patardavo ar padėdavo – o tą sykį nieko, tik aš, Mildutė ir knyga) pradėjau ruošti vištieną. Pamenu nę vieną sykį skambinau Julijai ar Gražvydui vis pasitarti. Reikia ančiuvių filė. Kur gauti? Anuomet išgelbėjo „Mark & Spensers“, o šiemet jau ir Rimi galima rasti. Vyno teko lėkti du kartus – pirmą kartą paėmiau „tiek daug“ vyno, kad visą ir supyliau į marinatą (o kuom įsakysite užgerti vakarienę?). Bet bent jau rinkinės Itališką, visų pirma jis švelnesnio skonio, o antra patiekalas juk Itališkas... Pagal receptą išvis reikia pilti tik Chianti.

Taigis...

Pasiruošimas. Vištienos gabaliukus panardiname vyne. Prieš tai nepamirštam jų ištrinti druska ir pipirais. Dar į vyną primetam šviežių rozmarino šakelių bei įspaudžiam 1-2 česnako skilteles. Ir paliekam. Žinovai sako, kad užtenka ir valandos (praeitais metais taip ir buvo), bet pataria palaikyti marinate per naktį (šiemet vištytė jau marinavosi per nakt).

Violetinė višta. Čia man yra paslaptis. Kiek vartau gaminimo knygų, kur aprašytas tradicinis Coq au Von ir kiti patiekalai, kur reikia troškinti ar marinuoti raudonam vyne – visur nuotraukose vištytės mėsa balta o odelė gražios auksinės spalvos. Na visai kaip iš mano močiutės orkaitės traukta (mano močiutė kepą fantastišką vištą ir jokio vyno ten niekas nepila). O kiek aš bandžiau – man višta gaunasi violetinė, kartais net tiesiog mėlyna. Kaip čia taip yra? Gal sakau jie gamina dvi vištas? Vieną vyne, o kitą fotografavimui? Esat kas gaminęs ir jums gavosi ne violetinė? Greituoju būdu dalinkitės kaip tai padaryti, nes nevisada būna smagu patiekti Bridžitiškus patiekalus (mėlyna sriuba, omletas bei apelsinų džemas).

Vištienos gruzdinimas. Čia ir yra laikui ir darbui imliausia gaminimo dalis. Visus vištos (dažniausiai mėlynus) gabaliukus reikia ištraukti iš marinato, nusausinti virtuviniu rankšluoščiu ir išvolioti miltuose. Tada gruzdinti keptuvėje ant aliejaus, kad smagiai apsitrauktų miltų plutele. Nežinau kaip jums, o mane užpuola palaima, kai po namus pasklinda vyne marinuotos kepanis mėsos kvapas. Mmm....

Padažas. Kai visi vištienos gabaliukai jau pagruzdo, imamės padažo: pasikepam pjaustytas česnako skilteles, kai gražiai parusta suberiam alyvuoges, smulkintas ančiuvio filė, supilam marinatą ir sumetam konservuotus pomidorus (aš dar įdedu kelias rozmarino šakelias, kad stipresnis skonis būna).

Kiekio pasunkinimas. Teoriškai į šį padažą dabar reikėtų atgal sudėti gruzdintą vištieną ir kurį laiką leisti paburbuliuoti visiems kartu. Tai puikiai įgyvendinama (namų puodų ir keptuvių ir troškintuvų ir plytos) jei gaminate kokias 4-5 porcijas, tačiau man niekaip nepavyksto to įgyvendinti jei svečių skaičius viršija 10. Tai tada tiesiog paburbuliuoji padažiuką. Dalį vištienos sukrauti į troškintuvą, dalį sudedi į puodą padažą irgi „padalini“. Jei trūksrą masės, papildom dar vynu ir skirstom: ką į orkaitę, ką paliekamt ant kaitlentės

O tada turite 1,5val kol viskas bus paruošta. Bendraukite, gurkšnokite vyną, mėgaukitės užkandėlėmis, uoskite sklindančius kvapus iš orkaitės – ruoškite savo pilvelius.

Nuotraukos. Gavau pastabų, kad mano foto sesijos niekada nesibaigia gražia finaline nuotrauka – kaip visa tai atrodo patiekta. Taip. Ir tam yra keletas priežaščių:

-          Pirmoji ir svarbiausia turbūt ta, kad aš nesu kruopštus ir patyres gamintojas, kuris sugeba ne tik sukurti puikų patiekalą, bet ir skaniai jį patiekti valgytojui. Aš toks teplepius ir man labai skanu viską pasitiekti tepliapiškai, tik vat yra viena bėda – tai nelabai fotogeniška.

-          Antra ir uostydamas taip praalkstu (ir praalksta šeima), kad apie finalinę nuotrauką prisimenam kai jau braukiam trupinius nuo stalo po viskam...

Taip atsitiko ir šį sykį – mėsa ir ryžiai buvo patiekti dideliuose puodose ir finalinė foto daugiau vaizduotų klegančių ir maistą besidalinančių draugų būrį, nei perteiktų estetinį paserviruoto patiekalo grožį...

Va kiek visko prirašiau, o juk dar patiekiau ir creme brulee ir tiramisu ir apturėjau visišką fiasko su gira..., bet gal apie tai kurią kitą dieną, o gal ir kurią kitą sesiją, bus matyt.

Iki!

P.S. Labai smagu, kad ateinančiųjų į gaminimo sesiją sąrašas ilgėja ir jau ne vienas savaitgalis į priekį suskaičiuotas ir suplanuotas, bet kaip sakoma šiuolaikinės priemonės leidžia žymėtis labai daug savaitgalių į priekį :).

Oliverio receptas (aš gaminu iš knygos) 

Vištienos galiukai marinate

Dar smulkinamas česnakas

Vištienos galiukus būtina nusausinti priš apvoliojant miltuose

Neišsigąskite - miltų čia nedaug, tik, kad susiformuotų luobelę

Gabaliukai (šį sykį buvo "gabališčia") jau pagruzdę

O čia aš dar papildau vyno, kad padažo daugiau būtų

Padažas pakunkuliavęs, vyno papildyta, mėsą sukrauta atgal - po 1,5val. galima bus vaišintis