Mussles ala Provencal

Dėmesio! Apsirūpinkite šluostėmis, servetėlėmis, vaikus aprenkite prijuostėmis, o dar geriau „jūrininko kostiumu“ ir eime pasitaškysime lėkštėje, pilnoje moliuskų.

Pirmą sykį taip paruoštus moliuskus teko valgyti viename iš belgiškų restoranų Paryžiuje. Dabar laikas nuo laiko nueiname Vilniuje į belgiškus restoranus pasmaguriuoti šiuo patiekalu. Ilgai ruošiausi šiam patiekalui, tačiau tiek visko reikia suderinti, kad vis rasdavau argumentų kodėl „nedabar“. Pirmiausia moliuskai turi būti švieži, o į Lietuvą jie atvyksta pirmadieniais vakare ir prekyboje pasirodo antradieniais – tai reiškia, kad susikaupti gaminimui reikia antradienį (trečiadienį) arba įsigyti šaldytuvą su „nuline zona“. Antra, moliuskai kainuoja bedieviškai daug (ir net neaišku kur jų šviežių gauti), kol neradau puikios vietos (viešoje erdvėje neišduosiu šios vietelės, tačiau mielai kiekvienam atsakysiu asmenine žinute).

Eiga. Receptą pateiksiu žemiau, tačiau pati eiga „žiauriai“ lengva. Pakepinam svogūnus ir česnakus kol suminkštės (~10-15min), tada supilam vyną bei sudedam pomidorus, bei kitus prieskonius ir dar pakunkuliuojam kokias 15min. O tada įberiam nuvalytus moliuskus (aš juos vadinu „mules“) ir verdam 5min (kol atsivers moliuskai).

Gaminimas dviems. Tai puikus patiekalas „pristatyti“ savo antrąją pusę irgi prie gaminimo – mulių valymas toks rimtas užsiėmimas. Nutraukti „barzdą“ nėra taip lengva, o ir mulės plūduriuoja šaltame vandenyje – kaip sykis „vyriškas“ užsiėmimas. Kaip nuvalyti moliuskus.

Nors belgai moliuskus patiekia su belgiškom bulvytėm (ala bulvytės free), Vilniaus sąlygomis balta itališka duona kuo puikiausiai tinka. Ir būtinai vynas: mes šį sykį rinkomės rožinį, bet tinka ir baltas. Kai Vilniuje papuolu į kokį Rene, tai niekaip negaliu atsispirti belgiško alaus pasiūlymui, tačiau vynas čia tinka labiau...

Kuriuos valgyti, kurių ne? Jei valant moliuskas neužsidaro ar pažeistas kiautas - į šiukšledėžę. Jei išvirus kuris nors neprasivėręs - ten pat (į šiukšledėžę).

Kaip valgyti. Nenoriu pasirodyti didelis mokslinčius ir čia visus pulti mokyti, tačiau jei su šiuo patiekalu susiduriate pirmą kartą, tai su šakute iškrapštote pirmąjį. O vėliau kiautu kaip pincetu lupate kitus - jokių įrankių, tik šaukštu pasrėbiate padažo (ar pasidažote duona).

Receptas.

Skanaus!

Plūduriuojančios mulės eis "valytis"

Puodas nudengtas, galim sėstis prie stalo

Mmmm

Krevetės sviesto padaže

Skanu! Fantastiška! Cholesterolis! Plebėjiška! Greitai paruošiama! Teplu! Dieviškai skanu! „Griešna“!

Visi šie epitetai kuo puikiausiai tinka. Tai patiekalas kuriuo mūsų šeima stengiasi mėgautis kaip įmanoma rečiau, tačiau kiekvieną kartą nekantriai jo laukia. Nuo to momento kai į per kokias akcijas į šaldytuvą papuola šaldytų krevečių maišiukas vaikai pradeda zuiti aplink šaldytuvą su vieninteliu klausimu – „kada gi tu gaminsi krevetes“. Dar daugiau, tai patiekalas privertęs mano mamą kepinti česnaką (o tai jau neįsivaizduojamai daug žmogui, kuris sėsdamas prie stalo pradžioje pasidomi kur yra česnako – kurio patiekalo nevalgyti).

Recepto šaknys: tai dar vienas iš mano recptų, kuris neužrašytas kieno nors knygoje,o natūraliai, perduotas iš lūpų į lūpas. Pavaišino ir papasakojo jį man draugė Julija ir maloniai sutiko, kad kada nors aš jį aprašyčiau savam bloge – ačiū tau Julija, receptas iš ties puikus ir vertas viešinimo.

Receptas:

• Maišiukas krevečių (didžiosios, nuluptos su uodegėlėmis) - 400g.

• 3-4 česnako skiltelės

• 150g sviesto

• 100ml baltojo vyno

• Ryšulėlis petražolių

• Druskos

• Citrinos įspausti

Eiga:

• Atšildyti krevetas ir nuplauti

• Susmulkinti česnaką

• Užkaisti keptuvę, ištirpdyti gabalėlį sviesto ir pakepinti česnaką

• Kai česnakas skaniai pagels, ištirpdyti likusį sviestą

• Įpilti vyno

• Pridėti druskos ir įspausti citrinos (tik nepersistenkite, vieno spuselėjimo per akis)

• Kai vynas išgarina alkoholį, sukrėsti krevetes ir pašildyti. Tik neperkaitinkite, nes tada krevetės taps guminės.

• Viską supilti antį bliūdą, apibarstyti smulkintomis petražolėmis ir nešti ant stalo

Serviravimas:

Jokių navarotų! Bliūdas su krevetėmis, keli bliūdeliai uodegėlėms sumesti ir kepaliukas puikios itališkos baltos duonos

Valgymas:

Ypač nestetiškas, laužiat (pabrėžiu, laužiat, o ne pjaustot) duoną, merkiat į sviestą ir krevetes, su duona „pasigaunate“ krevetę, viska veėrčia į burną. Naturalu, kad per barzdą varva, stalas apsitaško. Jei prie patiekalo patenka jau keli žinovai, tai prie viso to reikia dar ir kovoti  už savo krevečių dalį, nes greitai galite suprasti, kad nebėra ko žvejoti, liko tik dažyti. :).

Nepamirškite balto vyno :)

Skanaus, o žemiau visa tai įliustruota nuotraukose

Krevetės ruošiamos atšildymui

Pasismulkinam česnaką

reikia tik petražolių lapų

Ir petražolės keliauja smulkintis

Česnakiukas pasikepa

Į ištirpusį sviestą įpilam vyno (ir išalkusi nusytė: "kada gi bus krevetės?")

Va kur krevetės, jau atšilusios

Krevetės pašils ir prašom prie stalo

Upėtakis keptas druskoje

Tai mano senas noras/iššūkis/priešas ir vilioklis. Nuo to karto kai pirmą kartą restorane gavau druskoje koeptos žuvies ir kai padavėjas prie mano akių atidarė druskos lukštą ir išmėsinėjo du gražius žuvies filė gabaliukus aš įsimylėjau šį patiekalą. Na ne jo skonį, bet pačią idėją... Tada man tai atrodė kulinarijos šedevras ir beveik neįveikiamas virtuvės šefo kurinys. Taip ir gimė bei ilgainiui augo troškimas pakartoti tą patį – iškepti žuvį druskoje. Kai pradėjau domėtis pačiu patiekalu, apie šią svajonę pasakoti aplinkinimas – sužinojau, kad tai labai paprasta. „Paprasta“? Kaip tai gali būti paprasta?!? Tai skamba kaip šventvagystė... Skambėjo... O šiandien galiu patvirtinti – taip, daug magijos ir ritualų, bet kulinarine prasme „PAPRASTA“. Nuotraukos atrodo puikiai, daug žadančiai. Žuvis irgi gaunasi labai labai puiki. Tačiau valgydami šią žuvį svarstėmę, o jei tiesiog viską padaryti kaip lieptą, išskrosti, prikimšti, tačiau kepti be druskos... labai kitaip gautūsi? Žinoma! Žuvis juk kepdama išdžiūtų, bet jei ją įvilkti į foliją? Kaip tada? „Na ką jūs, ponai!“ pasakytų tūlas ir žinoma būtų teisus, tačiau tačiau... paskrudinus upėtakius ir dar juos pačirškinus manau, kad gautumę tą patį skonį...

O dabar viskas iš eilės:

-          Pradėkime nuo žuvies skutimo ir dorojimo, rekomenduoju išdorotą žuvį palikti kriauklėje, nes jos dar ilgai kraujuoja ir leidžia kitokius skysčius.

-          Orkaitę reikėtų įkaitinti iki 220^o Celsijų

-          Susmulkinkite žoleles bei pasipjaustykime citriną

-          Aš druską subėriau į didelį dubenį, pritarkavau citrinor ir apelsino žieveles, įmušiau kiaušinius ir pradėjau minkyti, kol gaunasi toks druskos molis

-          Toliau išvis paprasta: išsikloji pusę druskos kepimo skardoje, kempši žolelias ir citriną į upėtakio pilvą ir guldai ant druskos

-          Kai žuvys jau ilsisi ant skardos ir druskos, likusia druska jas įmūrijam.

-          Šaunam į orkaitę

-          Kantriai laukiam kokias 30-40min, aš tuo tarpu rekomenduoju pradėti gurkšnoti vyną, ruošti gumurį ir šeimą vakarienei

-          Traukiam kepinį iš orkaitės, suburiam didžiulį žiūrovų būrų (kuo daugiau, tuo geriau) ir pradedam skaip skulptorius pamažele numušinėti iškepusią druską nuo žuvies.

Aš kepiau pagal knygą (net įdėjau nuotrauką), tačiau pilnas Googlas vienokių ar kitokių variantų ir visi daugiau mažiau vienodi.

IKI