Slidinėjimą prisimenant – Gulaschsuppe (guliašo sriuba)

Gaminimo bloguose ir šiaip visoje „receptų“ medioje pasipylė blynai, užgavėnės ir dar sykį blynai. O man ši b,ynų šventė taip sau... Užtat dar leisdamasis lėktuvu žinojau, kad kitas mano patiekalas bus guliašo sriuba. Tiems kas neslidinėja pasakysiu, kad ant kalno guliašo sriuba būna vienas iš pagrindinių patiekalų kai reikia prasimaitinti. Sąlyginai pigus už sriubą ir už antrą viename. O ir skonis labai jau neprastas.

Mes (lietuviai) guliašą priskiriame Vengrijos virtuvei, bet aš linkęs nesutikti su šia nuomuone. Visų pirmą, tai Vengrija kaip ir kitos greta esančios šalys (Čekija, Slovakija ir pan.) ilgą laika išbuvo Austro-Vengrijos imperijoje ir kulinarinis paveldas maišėsi. Todėl ir blynai austrijoje iki šiol vadinami Palacinki, o ne Pfannkuchen.

Vieną sykį su manimi austras pasidalimo maža paslaptimi, to nenorėdamas, o aš ir nesiekdamas. Tiesiog bandžiau susitarti, kad šiam vakarui jie patiektų guliašo sriubą, o jis pasakė, kad guliašo sriuba turi pastovėti per naktį ir galima ją patiekti tik kitą dieną. Vat jums ir maža paslaptis – guliašo sriubą reikia išvirti prieš dieną.

Receptas (ištiesų labai paprastas)

Man gavosi ~5L sriubos – bus ką šlamšti ir kitą dieną

• Alyvuogių aliejus ir šaukštas sviesto
• 2 vidutiniai svogūnai
• 800g jautienos (aš rinkausi nuopjovas nuo menčiu ir kumpio. Mėsos pardavėjai tai vadina rinkinus guliašui)
• 1 arb. Šaukštelis paprikos miltų
• ½ arb. Šaukštelio kmynų
• čiobrelio lapelių nuo kelių šakelių
• 2-3 česnako skiltelės
• 1 stora raudonoji paprika (ne aštri, tik spalva raudona)
• 1 čili pipiriukas (sėklyčių kiekis priklauso nuo aštrumo mėgėjų, tačiau be sėklyčių gaunasi visai kaip ant kalno)
• 400g. Konservuotų pomidorų (pjaustytų)
• 1 šaukštas pomidorų tyrės
• 500g bulvių
• 500g morkų
• 1-2L Jautinos sultinio

Gaminimas

1. Aliejuje ir svieste pakepkite svogūnus kol suminkštės ir taps auksiniai (bet ne rudi)
2. Tada sudėkite jautieną ir paskrudinkite iš visų pusių. Suberkite paprikos miltelius ir gerai išmaišykite
3. Toliau kepkite ir sudėkite kmynus, čiobrelius, česnaką.
4. (šitame etape aš išsikraustau gaminti į sriubos puodą) Įpilkite sultinį, kad viską apsemptų ir troškinkite 2 val.
5. Sudėkite pomidorus, pomidorų tyrę, bulves, morkas ir čili. Jei reikia dar papildykite sultinio, kad apsemptų ir dar troškinkite ~30min. Nebijokit, bulvės ir morkos per naktį suminkštės.

Ypač tinka patiekalas visą dieną pasivaikščiojus po lauką (pvz. Kazioko mugę) – grįžti visas alkanas ir jau sėdi prie stalo.

Skanaus!

Paršiena Šampane

Patiekalo pavadinimas labai svarbus. Na palyginkyte patys: origanaliai jis turėtų vadinti „kiaulienos troškinys su salieru ir obuoliais“ arba manasis“Paršiena šampane“. Bet ne vien pavadinimas čia kitoks, tai troškinys, kai tikrai nustebina savo kitokiu, gal netgi netikėtu skoniu. Kai kurie net įtaria čia esant kopūstus, kiti tik kraipo galvą ir nežino iš ko susideda troškinukas. Žodžiu, pasigaminti paprasta, o gomurį nustebinsite net labai.

Rašiau, kad kai tik galiu puolu gaminti plovą, tai vat, mano šeimyna kai tik gali užsisako, kad pagaminčiau paršieną šampane. Praeitais metais tiek sykių teko gaminti, kad su džiaugsmu pasitikom vasarą su jos karščiais ir šį patiekalą atidėjome šaltesniems rudens orams. Paprasčiausiai jau atsibodo. O rudenį, vėl pakvimpa pirmaisiais salierais ir rudeniniais obuoliais ir žinai, kad gali pulti gaminti paršieną. Ir vėl išsiilgtas skonis ir kvapas. Mmmm....

O žinot kas dar keista? Ogi, kad tai toks mėgstamas mano receptas, o į šį blogą papuolė tik va kada – vėlokai.. Rūšiavau nuotraukas, rinkausi kurias įkelti į blogą, kad geriau atspindėtų procesą, kvapą ir skonį ir vėl gomurys maloniai užkaito, prisiminęs tą netradicinį kiaulienos skonį.

Vienas rimtas patarimas: kaip bebūtų anti-snobiška ir kaip norėtųsi pademonstruoti aukštas putojančio vyno žinas, tačiau nugalėkite save – rinkitės „saldų burbuliaką“. Tenuramina jus tas faktas, kad jūs aukojatės auštesniems gomurio tikslams. Man buvo ištikusi tokia bėda, kai vyno pasirodė per maža ir dar kliuktelėjau sausojo.... nekas, oj koks nekas gavosi...

Patiekti su bulviu koše. Beata savo knygoje rašo, kad geriausiai patiekti su bulviu koše ir į pačią košę įmairyti šaukštelį tų pačių grūdėtųjų garstyčių – visiškai su ja sutinku. Košė su grūdeliais kaip niekad čia tinka. Nesam bulvių ar bulvių košių mylėtojai ir valgom labai retai, tačiau šį troškinį patiekiam tik su bulvių koše. Ir dar – jei laukiate svečių, tai pasigaminkite tos košės daugiau. Su padažiuku ir troškinuku košė nueina visada ir visada sueina visa.

Neradau recepto internete (paimtas iš Beatos knygos I), tai aprašysiu čia:

Reikės:

• 500g kiaulienos (aš visada renkuosi sprandinę)

• 1 didelis svogūnas

• 2 obuoliai

• 1 (vyriško) kumščio dydžio saliero šaknis

• Druska, pipirai, miltų mėsai apvolioti

• Šv. čiobrelio šakelės

• 2 šaukštų drūdėtųjų garstyčių ()

• 400ml putojančio saldaus vyno (man sueina visas butelis Lambruska arba Bosca Annivesary)

Eiga jau fotkėse

Skanaus!

Svogūnai pusmėnuliais, obuoliai riekelėmis, salieras susmulkintas, mėsa gabaliukais, padruskinta, papipirinta ir išvoliota miltuose

Ir kelios šakelės čiobrelio

Pakeptą (kol apkeps) mėsą suverčiam į troškintuvą

Tada svieste pakepam svogūnus kol suminkštės ir įdedam čiobrelio šakeles bei abu šaukštus garstyčių

O tada jau į keptuvę keliauja salieras ir obuoliai, ir "šampanas" ir viską gerai iškunkuliuojam

Iškunkuliavom ir į troškintuvą ant mėsytės, visą puodą šaunam į 180C orkaitę kokioms 90min

Skanaus!

Kiaulienos suktinukai

Pagaliau, pagaliau man pavyko įamžinti kiaulienos suktinukus. Kiek jau kartų gaminau, o vis niekaip nesigaudavo pasidaryti foto sesijos. Tiesą pasakius ir šį sykį foto sesija gavosi tokia neryški, nefokusuota, neapšviesta, vienu žodžiu labai nekokia, tačiau dar kartą kentėti aš jau nebegaliu.

O kiaulienos suktinukai puikiausiai tinka kai reikia „pamaitinti minią“. Ir terminas ir pats receptas paimtas iš Beatos pirmosios knygos ir kaip niekad puikiai atitinka skyrių. Tai ištiesų paprastai pagaminami ir puikiai atrodantys suktinukai. Labai patogu, kad gali apskaičiuoti kiek gi tokių suktinukų reikia prisigaminti, kad pavaišintum svečius. Aš visados taikau, kad paskirtai susirinkimo valandai karštas patiekalas jau baigtų gamintis. Visi sugužda, sveikinasi, giria puikų kvapą, sako jaučiasi net nuo pirmo aukšto laiptinėje. Svečiai pažindinasi jei reikia ar sveiki jubiliatą jei reikia ar šiaip pasipudruoja nosytę ir jau reikia sėstis prie stalo. O suktinukai ohoho, išimi žnyplėmis iš orkaitės, pjauni per pusę, kad pademonstruotum vidaus grožį, pridedi bulvių, dar apipili padažu ir tieki. O ir sotumo per akis: visas karbonado gabalas, dar „įdarytas“ keliais šiaudeliais paprikos ir vytintos dešros.

Suktinukams reikia:

• Kiaulienos nugarinės (iš 2kg man gavosi ~20 suktinukų)

• Raudonos paprikos (1 didelės bus per akis)

• Ispaniškos chorizo dešros (aš mėgstu, kad jos būtų nemažai, tai sunaudojau 2 lazdas ir dar pasirodė mažokai)

Tepalui reikia:

• Alyvuogių aliejaus

• Česnako (2-3 skiltelės)

• Maltos kalendros (0,5 arbatinio šaukštelio)

• Maldos saldžiosios paprikos (0,5 arbatinio šaukštelio)

• Druskos ir pipirų

• Beata siūlo dar įdėti kmynų, tačiau mūsų namuose šis prieskonis nėra mėgiamas

Procedūra:

• Mėsa susipjaustom karbonadais ir išmušam

• Tepalą susimakaluojam ir juo ištepam abi išmušto karbonado puses

• Tada išsidėliojam paprikos šiaudelius ir dešros gabalėlius ir susuki suktinį (aš dar persmeigiu pagaliuku, kad laikytūsi).

• O ten iš vis lengva 45min 190oC ir viskas paruošta (aš dar tarpuose pridėlioju bulvių, tai jos iškepa ir prisisunkia suktinukų kvapo ir skonio, labai gerai).

Skanaus visiems ir IKI!

Chorizo dešrytė

Išmušti kiaulienos karbonadai

Viskas paruošta suktinukams (receptų knygos laikiklis super naudingas, ačiū Kalėdų seneliui)

Keliaujam į orkaitę

Skanaus!

Čenachai (ченахи) - Vilnietiškai

Čenachus aš visada prisimenu tik su meile. Tai toks patiekalas, kuris užimdavo ir laiką ir kvapą visai sekamdienio dienai ir dar būdamas vaikas aš kas 5 minutes lakstydavau į virtuvę ir klausdavau – kada jau bus galima valgyti? Tai išbandymas ne iš lengvųjų – kvapas pasklinda po visus namus, o ir patys indeliai intriguoja vaikišką vaizduotę, o laukti tai reikia – orkaitėje 2val.

Vat ir pagalvojau, lauke atlydis, šlapia, kalėdinė dvasia išsisėmusi – reikia kažko tokio. O tas kažkas „tokio“ puikiausiai tinka ČENACHAI. 

Baisiai parūpo, kas čia per patiekalas ir iš kur jis kilęs, nes aš jį žinau kaip „sovietinį“ ir turbūt visose buvosios „СССР“ respublikose jis dabar gaminamas. O čenachai, tai gruzinų virtuvės patiekalas, kildinamas ne anksčiau kaip nuo XVI a. Kadangi įeina bulvės, tai niekaip jis negalėjo atsirasti anksčiau nei Kolumbas parvežė bulves iš Amerikos.

Receptų yra įvairiausių, teko sutikti net „vakarų ukrainos „ receptų. Beata va siūlo gaminti čenachus su kiaulienos šonkauliukais ir obuoliais (išbandžiau šį receptą dar pernai). Tačiau šis receptas labai lengvai pasiduoda improvizacijai ir puikiai tinka talpinti į skiltį: „sumetu į puodelius viską ką turiu ir toliau nieko nedarau tik žiūriu ir kenčiu“.

Manoji improvizacija:

• 1kg kiaulienos (sprandinės)

• 1kg bulvių

• 1kg morkų

• 1,5 saldžiosios paprikos

• Česnako (aš kažkur įdėjau po vieną skiltelę puodeliui)

Viską susmulkinam kubelilais, klojam nuo mėsos, tada bulves, morkas, papriką, žesnakus ir vėl bulves. NEPERSISTENKITE su vandeniu – jo reikia tik tiek, kad pasimatytų, o ne apsemtų daržoves.

O tada labai paprasta – į orkaitę 230^oC 2val.

Patiekti: labai tinka patiekti su grietine, pomidorų pasta, gal truputis garstyčių...

O jums siunčiu nuorodą į receptą, kuris gali drąsiai vadintis „originalus“ ir kurį aš pats būtinai išbandysiu

Skanaus ir IKI!

Oj koks smagumas traukti iš "podėlio" į laikraščius susuktus puodelius - juk tuoj tuoj pasklis puikus kvapas

Puodeliai "prkimšti" ir pasiruošę keliauti į orkaitę

Ajajaji kaip buvo skanu... - šį syki tiko ir mums ir vaikams

Plovas Vilnietiškai

Plovas man toks patiekalas, kurį turbūt galėčiau valgyti ir valgyti ir labai negreitai atsibostų. Mes jį ir valgom su šeima – daug rečiau nei norėčiau aš ir daug dažniau nei norėtų Sigita.

Plovas, mane lydėjo nuo pat vaikystės. Prisimenu, kai būdavo plovo sekamdienis, tai močiutė visą dieną plušėdavo virtuvėje ir tada didžiulį aliuminio puodą pašaudavo į orkaitę ir belikdavo tik laukti. Vaikui laukimas tai pragaras. Valgyti niekas neduoda nes “tuoj bus plovas”, namai pilni puikaus skonio, pilvas prilipęs prie stuburo, o valgyti “jau tuoj tuoj”. Gal todėl ir išliko tokie puikūs, netgi mistiški  prisiminimai.

Vat troškimas valgyti plovą ir paskatino mane pradėti kuistis virtuvėje. Pradžioje tai buvo tik pagalba Sigitai, kad ji sutiktų pagaminti plovą. Aš turėdavau jai daug kur padėti: pradžioje nuskusti ir sutarkuoti morkas, vėliau gaudavau nulupti ir supjaustyti svogūnus. Kopiant virtuvės “karjeros” laiptais vėliau gaudavau vis sudėtingesnias užduotis: supjaustyti mėsą, pakepti mėsą, suversti troškintuvo turinį į troškinimo puodą. Taip vieną dieną plovą padariau pats, nuo pradžios iki galo.

Užtruksite maždaug 1val ruošdamiesi dar 1val orkaitėje. Mes netgi išbandėme tokį šposą. Pasiruošeme plovo puodą, įkišom į orkaitę ir pasakėm kad plovo norėsime tokią tai valandą. Dabartinės orkaitės taip moka, pasakai, kad namo grįši 6, o troškintis turi 1val ir ji kuo pareigingiausiai 5:00 įsijungia, o tu žengi per slenksti, traukis į plaučius puikiausią aromatą ir girti išsvajotą “Pavlovo” varpelį – “dzin”, jau pasigamino.

Receptas:

1kg mėsos. Idealiausia avienos sprandinė, paprasčiausiai kiaulienos sprandinė. Mes dažniausiai pamaišome, kad ir skonio/kvapo būtų ir kaina plovo neužaugtų iki dangaus.

1kg svogūnų.

1kg morkų.

800g ryžių.

Česnako galva.

Prieskoniai (apie juos pačioje apačioje)

Paruošimas

                Pradžia. Kad viskas vyktų sklandžiai, aš pasipjaustau mėsą kubeliais (~1cmx1cm) ir svogūnus susipjaustau pusmėnuliais.

                Troškinam mėsytę. Mėsytę sumetam į troškintuvą, įspaudžiam kelias skilteles česnako, druskytės ir troškinam. Kuo didesnė dalis avienos, tuo daugiau česnako. Kai mėsa jau išsitroškino, verčiam į puodą.

                Troškinam svogūnus. Į tą patį troškintuvą, kur tik ką ištroškinom mėsą, įpilam alyvuogių aliejaus ir verčiam svogūnus ir ant lėtos ugnies (kaip indėnai baltuosius) minkštinam svogūnus. Dabar pats laikas pasiruošti morkas: nuskusti ir susmulkinti (dideli žinovai sakys, kad reikia morkas pjaustyti šiaudeliais, o „vilnietiškai“ labai tiks ir per virtuvinį kombainą perleisti). Kai svogūnai jau skaidrūs ir minkštučiai, lygiu sluoksniu uždedamt ant mėsos į puodą.

                Troškinam morkas. (Psss, čia aš jau užkaičiu orkaitę, kad įkaistų) Aliejaus stipriai daug liejam į troškintuvą ir troškinam morkas. Morkos turi būti riebios, o ir druskos negailėkite, nes jos turi labai daug saldumo. Morkos turi būti skaniai sūrios. Pajausite, kad morkos pasidarė „šlapios“, sultingos ir skanios. Tada lygiu sluoksniu išklojam ant svogūnų.

                Ryžiai. Ant morkų supilam sausus ryžius, vėlgi lygiu sluoksniu. Dar prikaišau česnako skiltelių (na tarkim kokias 6-7). Ir palengva pripilu vandens. Vanduo turi maždaug per du pirštus dengti ryžius, bet jokiais būdais nesumakaluoti mūsų sluoksnių. Tada į vandenį suberiam prieskonius ir gerai gerai pasūdom - ryžiai sugers visą druską ir plovas gali gautis „prėskas“.

                Pats paprastumas. Orkaitė jau įkaitusi iki 200^oC. Puodas su mūsų „sumuštiniu“ sandariai uždarytas ir pašaunamas į orkaitę. Laikmatį nustatykite 1val.

                Patiekimas.  Išimkite iš orkaitės. Paragaukite ar jau geri (nekieti) ryžiai, jei kietoki, galima dar truputi pašauti į orkaitę. Paimam didelį šaukštą ir gerai visus sluoksnius permaišom, kad gautūsi vientisas patiekas. Ir kuo skubiau tiekiat ant stalo. Skanaus!!!

Keletas pamąstymų plovo tema.

1. 1.       Prieskonius siūlau pirkti prieskonių „boutique“. Yra tokie specialūs „plovui“. Tikrai yra Vilniaus VCUPe (1a. priešais Maxima kasas). 1kg mėsos plovui reikės maždaug 20g prieskonių.

1. 2.       Kai pasijusite įgudę, galite pradėti domėtis iš ko gi susidaro tas mišinys „plovui“ ir bandyti sukurti savo prieskonių puokštę iš atskirų komponentų. Barbariso uogos, maltos kalendros sėklos, maltas kumynas yra pagrindiniai prieskoniai, dar saldžios paprikos milteliai ir t.t. J.

1. 3.       Kai orkaitėje troškintas plovas pasirodys paprastas ir per paprastas, galite susirgti rimtesnio plovo liga – įsigyti specialų ketaus puodą plovo troškinimui ant laužo, pirkti tik ką paskerstą avieną, naršyti internete „tikro“ plovo receptų ir gaminimo instrukcijų.

Tiesa sakant, šioje būsenoje ir pats esu. Puodas, aviena, prieskoniai, receptai...  Plovo gaminimas yra puiki pramoga, pavyzdžiui didelei grupei draugų prie ežero vasarą. Vaikai turškiasi vandenyje, moteriškės maloniai lepinasi/deginasi ir mėgaujasi mintimi, kad pietus šiandien ruošia vyrai. O vyrai užsiėmę labai rimtais darbais: kuria laužą, kabina puodą, geria alų, postringauja apie laužą ir puodą, čirškiną aliejų, išpila aliejų. Vėl kuria laužą, vėl kabina puodą, čirškina aliejų ir avieną, kepa svogūnus, varto receptą, geria alų, vaiko vienas kitą, tai atnešti morkas, tai malkų, tai vandens, tai karšto vandens tai šalto vandens, geria alų, klausinėja aplinkinių ar kvepia, giriasi kaip bus skanu visiems, geria alų, maudosi, geria alų, stebi kuom virto plovas, kviečia visus prie stalo, tempia karštą puodą prie stalo, garsiai juokiasi, geria alų, dalina plovą, skanauja, geria alų, įsideda dar  plovo ir įsipila dar alaus. Tik kitas rytas būna ne be toks jau linksmas, kai visas suodinas ir riebaluotas tupi nuošalėje nuo maudyklės, maitini uodus ir bandai savo vakarykštę kūrybą nugramdyti nuo puodo šonų. O puodas juk ketaus, jokio muilo ir juo labiau jokių „fėjų ekstrakto“ naudoti išvies negalima. Tik lietuviško ežero vanduo ir lietuviško ežero smėlis.