Vieštienos troškinys arba foto sesija

Vieno iš susiėjimų su draugais metu, Gediminas priėjo ir pasakė, kad „reikėtų kada nufotkinti tavo gaminimo sesiją, būtų labai įdomu“. Nuo savęs pridėsiu, kad įdomumas abipusis, nes jau N (kai sąlyga N>K) metų Gediminas rimtai žiūri į foto hobį: įranga, eksperimentai, kursai ir t.t. Tai, va – „reiktų kada nufotografuoti kaip tu gamini“. Užskaitau. Tai labai elegantiškas būdas pasakyti: „Seni, o tu manęs nepamiršai pakviesti į savo kulinarinius paklydimus“. Ir kas belieka, tik išraudus iš gėdos veblenti „žinoma, kažkaip užmiršau, bet tu priminei ir iškarto kviečiu“.

Tai šis blogpostas išsiskirs savo nuotraukų grožiu ir kokybe. Nuoširdžiai ačiū Gediminui už tai. Dar šis blogpostas vėluoja kažkur mėnesiuką – juk nei vienas save gerbiantis fotomenininkas nepuls jums duoti nuotraukų iškarto. Pradžioje jas reikia peržiūrėti, atrinkti. O koks save gerbiantis fotomenininkas puls peržiūrinėti nuotraukas iškarto po vakarienės? Taip. Joks. Reiki tam reikalui subręsti, sunokti, susikaupti. Patirti tam tikrą nuotaikos būseną, kad galėtum tinkamai įvertinti tai ką pats pripyškinai ir išrinkti tik akimirkas vertas dėmesio.

Kada jums prasideda maisto ruošimas? Man jis prasideda nuo galvojimo ką gi aš tokio gaminsiu šį savaitgalį. Planuoji, skaitinėji receptus, išsirenki, tada pradedi ieškoti ir susipirkti produktus. Taip gaminimo malonumas man išsitęsia praktiškai iki savaitės, todėl fiziškas pjaustym, ruošimas ir troškinimas tik paskutinieji akordai, o ne visas išbaigtas procesas. Taip buvo ir šį sykį – savaitgaliui atvyksta Gediminas, Fausta ir Vėjas į svečius, o ką tokio patiekus, kad būtų netradiciška, įdomu, tačiau valgoma mėnesio kūdikio tėvams? Ir rezultatas pasisiūlė pats savaime – kalakuto šlaunelių troškinys su tešlos apklotu.

Tai toks labai angliškas Oliveriškas troškinys, kaip pagrindinė masė gaunasi trišta ir dar pagardinta tešlos paklotu. Dar prieš tai aš bandžiau šios serijos troškinį iš jautienos su Guiness alumi ir patiektas buvo su tešlos kukuliais (tokiais beveik čekiškais kniedlikais), nu labai neblogai.

Skanaus ir mėgaukitės fotkėmis

Iki!

Creme Brulee (Crème brûlée)

Buvo mano gyvenime toks etapas, kai įvairias vietas (pavadinkime restoranais ir geromis kavinėmis) aš skirsčiau yra geras ir blogas pagal tai ar jie turi ar neturi creme brulee. Tada man atrodė, kad sukurti creme brulee yra .. na kažkas tokio.... na, nepaprasto.  Taigis, vaikščiojau Vilniuje ir užsienyje ir visur tikrinau, ar yra creme brulee, o jam esant, iškarto užsisakydavau su puodeliu espresso kavos... Mhmmmm.....

Na tai va. Dabar darau tą patį, visur kur tiekia creme brulee – jį užsakau, tik jau visai kitais tikslais – lyginu su tuo ką man pavykstą pagaminit. Ir žinot ką? Ogi mano geresnis :). Ne, nu rimtai – skaniau ir tiek :).

Recepto nepasakosiu. Receptų šimtai. Pavyzdžiui aš gaminu, pagal šį.  Pasakysiu tik tiek - ingridientai paprasti, lengvai gaunami, nebrangūs. Gaminimas kiek keblesnis, bet įveikiamas. Rezultatas puikus ir intriguojantis. Koks svečias atsisakys paskanauti indeliu creme brulee?

Na, gali tekti investuoti šiektiek į įrangą, bet tikrai ne milijoną:

1. 1.       Keramikiniai puodeliai kepimui. Pirmais kartais mes kuo puikiausiai kepėm creme brulee arbatos puodeliuose (na tokia vidutinio dydžio). Atrodė labai jaukiai ir kažkaip „home made“. Man patiko. Ilgainiui sužvejojome JYSK‘e gera kaina visą kalną indelių.

1. 2.       Kepėjų fakelas cukrui karamelizuoti. Galima pirkti už x00Lt specialų virėjišką, o galima už 30Lt „skonis ir kvapas“ nusipirkti dujinį žiebtuvėlį. Veikia kuo puikiausiai

1. 3.       Šviežios vanilės ankštys. Prieš metus tai buvo nelengva, bet jau tada „Marks & Spencer“ ištiesdavo pagalbos ranką ir siūlė 2 vaniles ankštis po 12lt. O dabar vanilės ankščių galima įsigyti, kad ir VCUP prieskonių „boutique“ – 4,5Lt/vnt.

Išsikepi creme brulee iš vakaro, o patiekus kavą efektingai pakepini cukrų ant viršaus, ir duoti vaišintis. Pas mus visada kyla malonus ažiotažas. Smalsuoliai apstoja stalą ratu ir stebi, vaikai lupa tik ką paruoštą desertą iš rankų ir nešasi kaip brangų turtą. Drąsesni svečiai prašosi patys užsikepti cukrų. Žodžiu veiklos ir veiksmo ir skonio ir gerų emocijų visiems daug.

Keletas sukauptų įžvalgų:

• -          Vanilės per daug nebūna. Aš drąsiai pridedu kokią papildomą ankštį.

• -          Nuotraukose matomiems indeliams užpildyti darau 2-bą porciją.

• -          Iškepto creme brulee nekiškite iškarto į šaldytuvą ar balkoną. Leiskite atvėsti iki kambario temperatūros ramiai. Tikrai labai padeda skoniui ir struktūrai.

Skanaus.

Plovas Vilnietiškai

Plovas man toks patiekalas, kurį turbūt galėčiau valgyti ir valgyti ir labai negreitai atsibostų. Mes jį ir valgom su šeima – daug rečiau nei norėčiau aš ir daug dažniau nei norėtų Sigita.

Plovas, mane lydėjo nuo pat vaikystės. Prisimenu, kai būdavo plovo sekamdienis, tai močiutė visą dieną plušėdavo virtuvėje ir tada didžiulį aliuminio puodą pašaudavo į orkaitę ir belikdavo tik laukti. Vaikui laukimas tai pragaras. Valgyti niekas neduoda nes “tuoj bus plovas”, namai pilni puikaus skonio, pilvas prilipęs prie stuburo, o valgyti “jau tuoj tuoj”. Gal todėl ir išliko tokie puikūs, netgi mistiški  prisiminimai.

Vat troškimas valgyti plovą ir paskatino mane pradėti kuistis virtuvėje. Pradžioje tai buvo tik pagalba Sigitai, kad ji sutiktų pagaminti plovą. Aš turėdavau jai daug kur padėti: pradžioje nuskusti ir sutarkuoti morkas, vėliau gaudavau nulupti ir supjaustyti svogūnus. Kopiant virtuvės “karjeros” laiptais vėliau gaudavau vis sudėtingesnias užduotis: supjaustyti mėsą, pakepti mėsą, suversti troškintuvo turinį į troškinimo puodą. Taip vieną dieną plovą padariau pats, nuo pradžios iki galo.

Užtruksite maždaug 1val ruošdamiesi dar 1val orkaitėje. Mes netgi išbandėme tokį šposą. Pasiruošeme plovo puodą, įkišom į orkaitę ir pasakėm kad plovo norėsime tokią tai valandą. Dabartinės orkaitės taip moka, pasakai, kad namo grįši 6, o troškintis turi 1val ir ji kuo pareigingiausiai 5:00 įsijungia, o tu žengi per slenksti, traukis į plaučius puikiausią aromatą ir girti išsvajotą “Pavlovo” varpelį – “dzin”, jau pasigamino.

Receptas:

1kg mėsos. Idealiausia avienos sprandinė, paprasčiausiai kiaulienos sprandinė. Mes dažniausiai pamaišome, kad ir skonio/kvapo būtų ir kaina plovo neužaugtų iki dangaus.

1kg svogūnų.

1kg morkų.

800g ryžių.

Česnako galva.

Prieskoniai (apie juos pačioje apačioje)

Paruošimas

                Pradžia. Kad viskas vyktų sklandžiai, aš pasipjaustau mėsą kubeliais (~1cmx1cm) ir svogūnus susipjaustau pusmėnuliais.

                Troškinam mėsytę. Mėsytę sumetam į troškintuvą, įspaudžiam kelias skilteles česnako, druskytės ir troškinam. Kuo didesnė dalis avienos, tuo daugiau česnako. Kai mėsa jau išsitroškino, verčiam į puodą.

                Troškinam svogūnus. Į tą patį troškintuvą, kur tik ką ištroškinom mėsą, įpilam alyvuogių aliejaus ir verčiam svogūnus ir ant lėtos ugnies (kaip indėnai baltuosius) minkštinam svogūnus. Dabar pats laikas pasiruošti morkas: nuskusti ir susmulkinti (dideli žinovai sakys, kad reikia morkas pjaustyti šiaudeliais, o „vilnietiškai“ labai tiks ir per virtuvinį kombainą perleisti). Kai svogūnai jau skaidrūs ir minkštučiai, lygiu sluoksniu uždedamt ant mėsos į puodą.

                Troškinam morkas. (Psss, čia aš jau užkaičiu orkaitę, kad įkaistų) Aliejaus stipriai daug liejam į troškintuvą ir troškinam morkas. Morkos turi būti riebios, o ir druskos negailėkite, nes jos turi labai daug saldumo. Morkos turi būti skaniai sūrios. Pajausite, kad morkos pasidarė „šlapios“, sultingos ir skanios. Tada lygiu sluoksniu išklojam ant svogūnų.

                Ryžiai. Ant morkų supilam sausus ryžius, vėlgi lygiu sluoksniu. Dar prikaišau česnako skiltelių (na tarkim kokias 6-7). Ir palengva pripilu vandens. Vanduo turi maždaug per du pirštus dengti ryžius, bet jokiais būdais nesumakaluoti mūsų sluoksnių. Tada į vandenį suberiam prieskonius ir gerai gerai pasūdom - ryžiai sugers visą druską ir plovas gali gautis „prėskas“.

                Pats paprastumas. Orkaitė jau įkaitusi iki 200^oC. Puodas su mūsų „sumuštiniu“ sandariai uždarytas ir pašaunamas į orkaitę. Laikmatį nustatykite 1val.

                Patiekimas.  Išimkite iš orkaitės. Paragaukite ar jau geri (nekieti) ryžiai, jei kietoki, galima dar truputi pašauti į orkaitę. Paimam didelį šaukštą ir gerai visus sluoksnius permaišom, kad gautūsi vientisas patiekas. Ir kuo skubiau tiekiat ant stalo. Skanaus!!!

Keletas pamąstymų plovo tema.

1. 1.       Prieskonius siūlau pirkti prieskonių „boutique“. Yra tokie specialūs „plovui“. Tikrai yra Vilniaus VCUPe (1a. priešais Maxima kasas). 1kg mėsos plovui reikės maždaug 20g prieskonių.

1. 2.       Kai pasijusite įgudę, galite pradėti domėtis iš ko gi susidaro tas mišinys „plovui“ ir bandyti sukurti savo prieskonių puokštę iš atskirų komponentų. Barbariso uogos, maltos kalendros sėklos, maltas kumynas yra pagrindiniai prieskoniai, dar saldžios paprikos milteliai ir t.t. J.

1. 3.       Kai orkaitėje troškintas plovas pasirodys paprastas ir per paprastas, galite susirgti rimtesnio plovo liga – įsigyti specialų ketaus puodą plovo troškinimui ant laužo, pirkti tik ką paskerstą avieną, naršyti internete „tikro“ plovo receptų ir gaminimo instrukcijų.

Tiesa sakant, šioje būsenoje ir pats esu. Puodas, aviena, prieskoniai, receptai...  Plovo gaminimas yra puiki pramoga, pavyzdžiui didelei grupei draugų prie ežero vasarą. Vaikai turškiasi vandenyje, moteriškės maloniai lepinasi/deginasi ir mėgaujasi mintimi, kad pietus šiandien ruošia vyrai. O vyrai užsiėmę labai rimtais darbais: kuria laužą, kabina puodą, geria alų, postringauja apie laužą ir puodą, čirškiną aliejų, išpila aliejų. Vėl kuria laužą, vėl kabina puodą, čirškina aliejų ir avieną, kepa svogūnus, varto receptą, geria alų, vaiko vienas kitą, tai atnešti morkas, tai malkų, tai vandens, tai karšto vandens tai šalto vandens, geria alų, klausinėja aplinkinių ar kvepia, giriasi kaip bus skanu visiems, geria alų, maudosi, geria alų, stebi kuom virto plovas, kviečia visus prie stalo, tempia karštą puodą prie stalo, garsiai juokiasi, geria alų, dalina plovą, skanauja, geria alų, įsideda dar  plovo ir įsipila dar alaus. Tik kitas rytas būna ne be toks jau linksmas, kai visas suodinas ir riebaluotas tupi nuošalėje nuo maudyklės, maitini uodus ir bandai savo vakarykštę kūrybą nugramdyti nuo puodo šonų. O puodas juk ketaus, jokio muilo ir juo labiau jokių „fėjų ekstrakto“ naudoti išvies negalima. Tik lietuviško ežero vanduo ir lietuviško ežero smėlis.