Gamink ir Tu: Pollo alla Cacciatora

Arba vištiena pagal medžiotojus - itališkai

Šiandien tokia nuotaika – rašysiu daug, o jūs jau žiūrėkit, kaip jums gausis. Skaitykit. Neskaitykit. Skaitykit gabalais ar per kelias dienas – jau kaip kam norisi.

Lyrinis įvadas. Tai puikus receptas, kai norisi kažkokio mažiau įprasto skonio, o dar tai puikus patiekalas, kai reikia pavaišinti daugiau nei dvejus svečius. Šis savaitgalis kaip tik toks ir išpuolė, todėl ilgai svarsčiau ką čia tokio pagaminus, kad užtektų, kad būtų įdomu ir kad sutalpinčiau į savo indus ir orkaites (juk neturiu restorano su didžiuliais puodais, eilėmis orkaičių ir t.t.). Vienas iš tokių bandymų vyko ir praeitą šeštadienį, todėl norėjau išlaikyti intrigą ir negalėjau „bloginti“ – labai atsiprašau, bet pažadu patiekąlą pakartoti ir paviešinti.

Man asmeniškai „Pollo alla Cacciatora“ dar yra ir pirmas visiškai savarankiškai paruoštas patiekalas. Prisimenu kaip prieš metus Sigitai dovanojau Oliverio receptų knygą „Mano Italija“ ir nusprendžiau, kad būtų labai gražu ne tik sausą knygą padovanoti, bet kartu ją iliustruoti ir pagamintu patiekalu. Tai, vat toks žalias žalias virtuvės svečias, nei sykio savarankiškai nieko negaminęs (net kai gamindavau plovą, visada šalimais sukiodavosi Sigita ir patardavo ar padėdavo – o tą sykį nieko, tik aš, Mildutė ir knyga) pradėjau ruošti vištieną. Pamenu nę vieną sykį skambinau Julijai ar Gražvydui vis pasitarti. Reikia ančiuvių filė. Kur gauti? Anuomet išgelbėjo „Mark & Spensers“, o šiemet jau ir Rimi galima rasti. Vyno teko lėkti du kartus – pirmą kartą paėmiau „tiek daug“ vyno, kad visą ir supyliau į marinatą (o kuom įsakysite užgerti vakarienę?). Bet bent jau rinkinės Itališką, visų pirma jis švelnesnio skonio, o antra patiekalas juk Itališkas... Pagal receptą išvis reikia pilti tik Chianti.

Taigis...

Pasiruošimas. Vištienos gabaliukus panardiname vyne. Prieš tai nepamirštam jų ištrinti druska ir pipirais. Dar į vyną primetam šviežių rozmarino šakelių bei įspaudžiam 1-2 česnako skilteles. Ir paliekam. Žinovai sako, kad užtenka ir valandos (praeitais metais taip ir buvo), bet pataria palaikyti marinate per naktį (šiemet vištytė jau marinavosi per nakt).

Violetinė višta. Čia man yra paslaptis. Kiek vartau gaminimo knygų, kur aprašytas tradicinis Coq au Von ir kiti patiekalai, kur reikia troškinti ar marinuoti raudonam vyne – visur nuotraukose vištytės mėsa balta o odelė gražios auksinės spalvos. Na visai kaip iš mano močiutės orkaitės traukta (mano močiutė kepą fantastišką vištą ir jokio vyno ten niekas nepila). O kiek aš bandžiau – man višta gaunasi violetinė, kartais net tiesiog mėlyna. Kaip čia taip yra? Gal sakau jie gamina dvi vištas? Vieną vyne, o kitą fotografavimui? Esat kas gaminęs ir jums gavosi ne violetinė? Greituoju būdu dalinkitės kaip tai padaryti, nes nevisada būna smagu patiekti Bridžitiškus patiekalus (mėlyna sriuba, omletas bei apelsinų džemas).

Vištienos gruzdinimas. Čia ir yra laikui ir darbui imliausia gaminimo dalis. Visus vištos (dažniausiai mėlynus) gabaliukus reikia ištraukti iš marinato, nusausinti virtuviniu rankšluoščiu ir išvolioti miltuose. Tada gruzdinti keptuvėje ant aliejaus, kad smagiai apsitrauktų miltų plutele. Nežinau kaip jums, o mane užpuola palaima, kai po namus pasklinda vyne marinuotos kepanis mėsos kvapas. Mmm....

Padažas. Kai visi vištienos gabaliukai jau pagruzdo, imamės padažo: pasikepam pjaustytas česnako skilteles, kai gražiai parusta suberiam alyvuoges, smulkintas ančiuvio filė, supilam marinatą ir sumetam konservuotus pomidorus (aš dar įdedu kelias rozmarino šakelias, kad stipresnis skonis būna).

Kiekio pasunkinimas. Teoriškai į šį padažą dabar reikėtų atgal sudėti gruzdintą vištieną ir kurį laiką leisti paburbuliuoti visiems kartu. Tai puikiai įgyvendinama (namų puodų ir keptuvių ir troškintuvų ir plytos) jei gaminate kokias 4-5 porcijas, tačiau man niekaip nepavyksto to įgyvendinti jei svečių skaičius viršija 10. Tai tada tiesiog paburbuliuoji padažiuką. Dalį vištienos sukrauti į troškintuvą, dalį sudedi į puodą padažą irgi „padalini“. Jei trūksrą masės, papildom dar vynu ir skirstom: ką į orkaitę, ką paliekamt ant kaitlentės

O tada turite 1,5val kol viskas bus paruošta. Bendraukite, gurkšnokite vyną, mėgaukitės užkandėlėmis, uoskite sklindančius kvapus iš orkaitės – ruoškite savo pilvelius.

Nuotraukos. Gavau pastabų, kad mano foto sesijos niekada nesibaigia gražia finaline nuotrauka – kaip visa tai atrodo patiekta. Taip. Ir tam yra keletas priežaščių:

- Pirmoji ir svarbiausia turbūt ta, kad aš nesu kruopštus ir patyres gamintojas, kuris sugeba ne tik sukurti puikų patiekalą, bet ir skaniai jį patiekti valgytojui. Aš toks teplepius ir man labai skanu viską pasitiekti tepliapiškai, tik vat yra viena bėda – tai nelabai fotogeniška.

- Antra ir uostydamas taip praalkstu (ir praalksta šeima), kad apie finalinę nuotrauką prisimenam kai jau braukiam trupinius nuo stalo po viskam...

Taip atsitiko ir šį sykį – mėsa ir ryžiai buvo patiekti dideliuose puodose ir finalinė foto daugiau vaizduotų klegančių ir maistą besidalinančių draugų būrį, nei perteiktų estetinį paserviruoto patiekalo grožį...

Va kiek visko prirašiau, o juk dar patiekiau ir creme brulee ir tiramisu ir apturėjau visišką fiasko su gira..., bet gal apie tai kurią kitą dieną, o gal ir kurią kitą sesiją, bus matyt.

Iki!

P.S. Labai smagu, kad ateinančiųjų į gaminimo sesiją sąrašas ilgėja ir jau ne vienas savaitgalis į priekį suskaičiuotas ir suplanuotas, bet kaip sakoma šiuolaikinės priemonės leidžia žymėtis labai daug savaitgalių į priekį :).

Oliverio receptas (aš gaminu iš knygos)